„…Lima – Yankee…” skambėjo mano ausyse 2007-ųjų metų vasarą.“
 
Apie orlaivius ir skrydžius
Apie laiką ir šviesą
Apie fototechniką
Apie kompiuterius
Faktų lentelė “Įdomūs skaičiai”
Priemonių lentelė “Aerofotografijos priemonės”
Iliustracijos

Sukurti “Neregėtą Lietuvą” man prireikė beveik metų. Tai – netradicinė fotografija, ir manęs dažnai klausia, kaip padaryta viena ar kita nuotrauka. Tikėdamasis, kad yra nemažai žmonių, kuriems tai įdomu, nusprendžiau glaustai aprašyti sudėtingą kūrybinį-gamybinį procesą, papasakoti apie kai kurias technines įdomybes.

Apie orlaivius ir skrydžius

“…Lima – Yankee…” skambėjo mano ausyse 2007-ųjų metų vasarą. Pasirodo, visi Lietuvoje registruotų orlaivių kodai prasideda raidėmis LY, kurios pagal NATO šalių fonetinę abėcėlę tariamos “Lima Yankee” (žodis LIETUVA aviadispečerių būtų diktuojamas “Lima-India-Echo-Tango-Uniform-Victor-Alfa”).

Kad sukurčiau šį albumą, turėjau pakilti į orą. Visos nuotraukos, išskyrus naktines Trakų, darytos iš orlaivių. Didžioji dalis darbo atlikta skraidant motorinėmis skraidyklėmis su pilotais Artūru Laukiu iš Klaipėdos ir Stanislovu Petruškevičiumi iš Elektrėnų. Skraidyklė labai universali, gana lėta ir patikima priemonė. Netgi netikėtai pasibaigus benzinui ar sustojus vienam iš variklio cilindrų, nusklęsdavome ir nutūpdavome kokiame nors lauke arba netgi paplūdimyje. Tačiau skraidyklė yra gana riboto skrydžio nuotolio, be to, beveik neįmanoma gauti leidimo ja skristi virš didžiųjų miestų arba kontroliuojamose oro erdvėse, netoli oro uostų. Todėl nemažai skrydžių atlikome su keturviečiu lenkišku lėktuvu Wilga iš Panevėžio, ir vokišku dviviečiu lėktuvėliu CTws iš Kauno. Klaipėdos, Kauno senamiesčiai ir Ignalinos atominė elektrinė fotografuota iš karinių malūnsparnių Mi-8. Virš Vilniaus ir Kauno kelis kartus skridome karšto oro balionu.

Nors Lietuva ir nedidelė, bet norint nufotografuoti skirtingose vietose esančius objektus, reikia surasti artimiausius oro uostus ar pakilimo takus – iš vieno taško Lietuvos neapskraidysi. Skraidyklėmis kilome ir leidomės iš Kartenos, Nidos, Alytaus, Utenos, Šilutės, Paluknio oro uostų, iš laukų šalia Tauragės, Elektrėnų, Raseinių, Šilalės. Lėktuvais skraidėme iš Panevėžio ir Aleksoto, o malūnsparniais – iš Zoknių oro uosto, Nemirsetos ir Kauno paieškos ir gelbėjimo tarnybos bazių. Karšto oro balionu Vilnių fotografuoti kilome iš Vingio parko ir lauko netoli Tarptautinio oro uosto, o Kauną – iš pievos prie Kauno pilies.

Paprastai į pakilimo vietą važiuodavau iš Vilniaus ir po skrydžio vėl grįždavau namo. Kai fotografuodavau Vakarų Lietuvos objektus, apsistodavau Palangoje. Kai skridome iš Kartenos į Nidą, porą valandų numigome palapinėje šalia Nidos oro uosto ir, vos saulei pakilus, skridome atgal.

Apie laiką ir šviesą

Beveik visos nuotraukos darytos anksti ryte arba vėlai vakare. Žemai esanti saulė sukuria gražų reljefo piešinį, jos švelni šviesa būna gelsva ar rausva, o ne akinamai balta. Jei saulė šviečia pro debesis, galima išvysti neregėtų, fantastiškų atspalvių. Ilgi šešėliai, geras kontrastas trunka apie pusantros valandos po saulėtekio ir apie dvi valandas iki saulėlydžio.

Deja, suplanuoti ir įvykdyti tokius skrydžius daug sunkiau nei viduryje dienos. 2007 metų vasara nelepino - nors ir buvo nemažai saulėtų dienų, tačiau labai dažnai vakarais dangus apsiniaukdavo, o rytais saulė iš debesų išnirdavo tik pakilusi gana aukštai.

Kad saulei kylant jau būtum ore ties norimu nufotografuoti objektu, birželio-liepos mėnesiais reikia pakilti skristi ne vėliau kaip 5 valandą ryto. Priklausomai nuo pakilimo vietos ir orlaivio, tekdavo keltis ir pradėti ruoštis 3 valandą nakties arba dar anksčiau. Kartais atsibudus atrodydavo, kad naktis giedra ir galima tikėtis gražaus saulėtekio, bet nuvažiavus į oro uostą ir susiruošus kilti, paaiškėdavo, kad rytų pusėje kaupiasi debesys arba užgula tirštas rūkas ir skristi nepavyks. Skraidant vakare, neretai lydėdavo panašios nesėkmės – imdavo kauptis debesys, saulė pasislėpdavo, nelikdavo šviesos ir, dar kiek tuščiai pasisukiojus, tekdavo grįžti.

Apie fototechniką

Visos į albumą įtrauktos nuotraukos darytos Hasselblad H3D-39 skaitmeniniu fotoaparatu. Pasirodęs 2007 metų pradžioje, tai buvo didžiausios skiriamosios gebos aparatas. Pasirinkau jį, nes tokio mąsto fotoprojektui norėjau didžiausios įmanomos kokybės nuotraukų. Šios fotokameros privalumai: milžiniška raiška (48 x 36 mm vaizdo jutiklis, 39 milijonai taškų), didelis šviesos dinaminis diapazonas, originalus RAW FFF formatas, kuriuo išsaugoma labai daug vaizdo informacijos. Tačiau šis aparatas gana sunkus ir lėtas (vienas kadras padaromas kas dvi sekundes). Hasselblad pasižymi unikaliais objektyvais, kurių viduje sumontuota centrinė diafragma. Visas kadras eksponuojamas iškart, tačiau trumpiausias galimas išlaikymas – 1/800 sekundės. Naudojau du Hasselblad objektyvus: 50-110 mm 3.5 – 4.5 kintamo ir 28 mm 4.0 fiksuoto židinio nuotolio. Pastarasis ypatingai plataus kampo objektyvas buvo sukurtas specialiai tik skaitmeniniams Hasselblad fotoaparatams.

Hasselblad H3D-39 buvo visiškai naujas modelis, todėl reikėjo turėti kuo jį pakeisti, jei kartais kas nors užstrigtų ar sugestų. Atsarginis aparatas buvo Nikon D2X su Nikor 17-55 mm 2.8 kintamo ir Nikor 10.8 mm 2.8 fiksuoto nuotolio “žuvies akies” (fisheye) objektyvais. Šis aparatas greitas (iki 8 kadrų per sekundę) ir gali fotografuoti labai trumpu išlaikymu (iki 1/10000 sekundės).

Per vieną skrydį paprastai padarydavau apie 400-600 kadrų, tam prireikdavo iki keturių Lexar 8GB Compact Flash atminties kortelių. Vienas sudėtingiausių dalykų aerofotografijoje, ypač iš skraidyklių, yra keisti atminties korteles, akumuliatorius ir objektyvus. Pučiant galingam oro srautui tai padaryti labai nepatogu, o jei šalta ir pirštai sugrubę – pavojingai sunku (niekas neapsidžiaugtų iš dangaus nukritus 2 kg metalo ir stiklo gabalui).

Navigacijai naudodavome popierinius ir GPS žemėlapius. Kad vėliau galima būtų nustatyti, kur nuotrauka daryta, prieš kiekvieną skrydį suderindavau fotoaparato ir Garmin GPS įrenginio laikrodžius, o po skrydžio išsaugodavau maršruto duomenis. Taip pagal nuotraukos laiką visada bus galima surasti, kurioje vietoje ji padaryta.

Apie kompiuterius

Sunku įsivaizduoti, kaip tokį projektą būtų galima padaryti ne skaitmenine technika. Jei reikėtų fotografuoti juostiniu fotoaparatu, naudojančiu 6 cm pločio fotojuosteles po 12 kadrų, prireiktų daugiau kaip 1500 fotokasečių!

Skaitmeninė technika leido netaupyti kadrų, išsamiai “padengti” daugybę skirtingų kampų. Iškart po skrydžio visus kortelių duomenis perrašydavau į nešiojamą kompiuterį Apple MacBook Pro (17”, 250 GB standusis diskas, 2.4 GHz Intel Core 2 Duo, 4GB RAM) ir atsarginį išorinį Lacie 500 GB diską. Hasselblad originalus failų formatas suprantamas tik jo paties specialiai programai FlexColor, su kuria visas nuotraukas paversdavau į Adobe DNG universalų “skaitmeninio negatyvo” formatą. Nuotraukoms kataloguoti ir atrinkti naudojau programą Adobe Lightroom 1.1. Grįžęs į Vilnių, visas nuotraukas perrašydavau į pagrindinį Apple MacPro 2x3 GHz Quad-Core Intel Xeon procesorių kompiuterį su 30” Apple Cinema monitoriumi, 5GB RAM, 3 TB vidinių standžiųjų diskų ir 4 TB išoriniu RAID diskų įrenginiu. Nuotraukų kopijas orginaliu Hasselblad RAW ir Adobe DNG formatais papildomai įrašydavau į archyvinius išorinius 1TB talpos diskus.

 

Faktų lentelė “Įdomūs skaičiai”

Atlikta skrydžių 51
Ore praleista valandų 88 val.
Vidutinis skrydžių aukštis 92 m
Bendras skrydžių atstumas beveik 7 500 km
Nuvažiuotas atstumas per 10 000 km
Padaryta kadrų 19 468

Priemonių lentelė “Aerofotografijos priemonės”

Priemonė Privalumai Trūkumai
Motorinė skraidyklė Nedidelis greitis, maža vibracija, viena pigiausių priemonių, gali tūpti ir leistis bet kokiame lauke. Apžvalgą trukdo sparnus laikantys lynai, vėsesniu oru labai šalta, negalima skristi virš didžiųjų miestų.
Lėktuvas Wilga Didelis skrydžio nuotolis, puiki apžvalga išėmus dureles. Per didelis greitis, jaučiama vibracija.
Lengvasis lėktuvėlis (ultralight) Neblogas greičio diapazonas, didelis skrydžių nuotolis. Sunku fotografuoti per mažą langelį, negalima skristi žemai.
Malūnsparnis Mi-8 Puikus greičio diapazonas – negyvenvietėse mažame aukštyje gali tiesiog pakibti vietoje. Pati brangiausia priemonė, sudėtingas skrydžių planavimas.
Karšto oro balionas Nedidelis greitis, nesijaučia vibracijos. Beveik nevaldoma skrydžio kryptis, nedidelis įveikiamas atstumas, reikalingas papildomas transportas, brangu.
Kranas Nereikalingi civilinės aviacijos administracijos leidimai, įmanoma ilgo išlaikymo naktinė fotografija. Sudėtingas transportavimas, ribotas maksimalus aukštis.

Iliustracijos


Fotoaparatas Hasselblad H3D-39 su 50-110 mm 3.5 – 4.5 objektyvu


Skraidyklės pilotas Stanislovas Petruškevičius


Keturvietis lėktuvėlis Wilga patogus fotografuoti, nes galima išimti dureles


Vokiškas dvivietis lėktuvėlis CTsw


Skraidyklės pilotas Artūras Laukys


Motorinė skraidyklė – universali priemonė. Ja galėdavome nusileisti pievose, laukuose ir net jūros pakrantėje


Karšto oro balionas


Karinis malūnsparnis Mi-8 valandai skrydžio sunaudoja per tūkstantį litrų degalų, jam valdyti reikalingi du pilotai ir borto mechanikas